Natūralūs veikliosios medžiagos, dėl savo švelnumo, saugumo ir išskirtinio aktyvumo, tapo pagrindiniu konkurenciniu pranašumu kosmetikos ir sveikatos srityse, tačiau pramonėje vyraujantis trūkumas – „sunkus įsisavinimas, greitas suirimas ir sumažėjęs efektyvumas“ – ilgą laiką ribojo jų pramoninį naudojimą: dauguma natūralių komponentų, pavyzdžiui, kurkuminas, glutationas, augaliniai polifenoliai ir kt., arba dėl prastos tirpumo savybės bei per didelio molekulinių masių sunkiai prasiskverbia pro odos barjerą ar žarnyno gleivinę, arba perdirbimo, saugojimo ir organizme vykstančio transportavimo metu yra suskaidomi ir inaktyvuojami, kas galiausiai lemia nevykusią situaciją: „gera sudėtis, menkas efektas“.
